1.3.4 Metodinė medžiaga: "Pamatai įtraukiajam ugdomajam menui"

SANTRAUKA

Ne vienas edukacinam meno kūrimui ir InCrea+ mokymo programai pateiktas pasiūlymas yra pateiktas šiame skyriuje. Į įtraukiojo edukacinio meno kūrimą ir veiksmingą mokymo programą turėtų būti įtraukti šie pasirinkimai:

a. Pritaikykite teigiamą požiūrį į vystymąsi.  Praktika rodo, jog reikia pabrėžti ir skatinti visus teigiamus aspektus, teigiamus požiūrius ir išteklius, kurie galėtų padėti visiems įsitraukti ir dalyvauti.

b. Naudokite Universalaus Dizaino mokymosi siūlomus principus: kelių išraiškos, įsitraukimo priemonių naudojimas gali prieštarauti įtraukimo iššūkiams ir prisidėti prie visų dalyvavimo stiprinimo.

c. Pereikite prie pozityvios ir edukacinės perspektyvos, kuri naudojama kai kurių autorių meno terapijose, sukuriant edukacinį meno kūrimą. Naudinga ir įtraukianti patirtis kartu su įvairiomis meno išraiškomis, kurios gali padėti panaikinti kliūtis, ugdo pasitikėjimą, skatina gebėjimą dirbti grupėje ir jaustis jos dalimi.  

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Adomonis, J. (2008). Nuo taško iki sintezės From point to fusion]. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla. ISBN 978-9955-624-91-2. Prieiga per internetą: https://leidykla.vda.lt/lt/leidinys/1492769009/nuo-tasko-iki-sintezes

Bagnallas, B. (1996). Kaip piešti ir tapyti. Alma littera. Prieiga per internetą: https://www.geraknyga.lt/knygu-sarasas/pomegiai/kaip-piesti-ir-tapyti-brian-bagnall/

Bibiliūtė, L. (2014). Kūrybingumo ugdymo galimybės 10 – 13 metų vaikams specialiųjų ugdymo(si) poreikių, taikant dailės terapijos metodas. Magistro baigiamasis darbas, Šiaulių universitetas. Lietuva.

Brazauskaitė A., Jankauskienė D. (2011). Gydomoji kūrybos pusė. Menų terapijos centras. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2011-08-19-gydomoji-kurybos-puse/  

Butavičius, R. (2014). Specialiųjų mokymosi poreikių vaikų muzikinio ugdymo organizavimo galimybės bendrojo lavinimo mokykloje. Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva.

CAST (2018). Universal design for learning guidelines version 2.2. Prieiga per internetą: http://udlguidelines.cast.org  

Catalano, R.F., Berglund, ML, Ryan, J.A., Lonczak, H.S. ir Hawkins, J.D. (2002). Positive youth development in the United States: Research findings on evaluations of positive youth development programs.  Prevention & Treatment, 5(1), 15a.

Celiešienė, J. (2000), Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. Linotype, ISBN-10: 9986932831. Prieiga per internetą: https://www.knygos.lt/lt/knygos/meno-istorijos-ir-dailes-pazinimo-pagrindai-7-10-klasems/

Center for Mental Health in Schools at UCLA (2020). About art therapy and schools. Prieiga per internetą: http://smhp.psych.ucla.edu/pdfdocs/arttherapy.pdf

Dalton, B., Pisha, B., Eagleton, M., Coyne, P. ir Deysher, S. (2002). Engaging the text: Final report to the US Department of Education. CAST, Peabody.

Damon, W. (2004). What is positive youth development? The Annals of the American Academy of Political and Social Science, 591(1), 13-24.

Darling-Hammond, L. ir Sykes, G. (1999). Teaching as the Learning Profession: Handbook of Policy and Practice.  Jossey-Bass Education Series.  Jossey-Bass Inc., Publishers, 350 Sansome St., San Francisco, CA 94104.

Dempsey. A. (2004). Stiliai, judėjimai ir kryptys. Šiuolaikinio meno vadovas. Presvika, Vilnius. Prieiga per internetą: https://www.patogupirkti.lt/knyga/stiliai-judejimai-ir-kryptys.html

Gerasimenko S. (2018). Pasakų terapija – geriausias būdas suvokti save ir kitus. Vilniaus lopšelis „Žiedas“. Prieiga per internetą: https://www.svietimonaujienos.lt/pasaku-terapija-geriausias-budas-suvokti-save-ir-kitus/

Gere, Z.K., Kuntler, T.R. (1997). Erdvė, forma, spalva. Šviesa, Kaunas. Prieiga per internetą: https://www.knygos.lt/lt/knygos/erdve-forma-spalva/

Graves, M.F., Cooke, C.L. ir Laberge, M.J. (1983). Effects of previewing difficult short stories on low ability junior high school students' comprehension, recall, and attitudes.  Reading Research Quarterly, 262-276.

Guskey, T.R. (2002). Professional development and teacher change. Teachers and teaching, 8(3), 381-391. DOI: 10.1080/135406002100000512

Hitchcock, C., Meyer, A., Rose, D. ir Jackson, R. (2002). Providing new access to the general curriculum: Universal design for learning. Teaching exceptional children, 35(2), 8-17.

Ignatavičienė, A. (2006). Kostiumo istorija. Homo liber, Vilnius. ISBN: 9955716061

Johnson, R.T. ir Johnson, D.W.(1986). Cooperative learning in the science classroom. Science and children, 24(2), 31-32.

Karkou, V. (2010). Arts therapies in schools: research and practice. Jessica Kingsley publishers. London.

Klimaitė I. (2019). Kas yra meno terapija ir kuo ji gali būti naudinga jūsų vaikui? Vilniaus galerija. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2019-05-09-kas-yra-meno-terapija-ir-kuo-ji-gali-buti-naudinga-jusu-vaikui/

Lepešlienė, V. (1996). Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius. Prieiga per internetą: https://www.sena.lt/pedagogika/lepeskiene_vitalija-humanistinis_ugdymas_mokykloje

Lerner, J.V., Phelps, E., Forman, Y. ir Bowers, E.P. (2009). Positive youth development. John Wiley & Sons Inc.

Lerner, R.M. (2005). Promoting positive youth development: Theoretical and empirical bases. White paper prepared for the workshop on the science of adolescent health and development, national research council/institute of medicine. Washington, DC: National Academies of Science.

Lerner, R.M., von Eye, A., Lerner, J.V. ir Lewin-Bizan, S. (2009). Exploring the foundations and functions of adolescents thriving within the 4-H study of positive youth development: A view of the issues. Journal of Youth and Adolescence, 30, 5, 567-570.

Lucie-Smith, E. (1996). Meno kryptys nuo 1945-ųjų. R. Paknio leidykla, Vilnius.

Matonytė, M. (2013). Music and dance-movement therapies for children with cerebral palsy. Research report. Université de Liège (Belgique).

Meyer, A. ir Rose, D.H. (1998). Learning to read in the computer age (Vol. 3). Brookline Books.

Meyer, A. ir Rose, D.H. (2000). Universal design for individual differences. Educational Leadership. 58(3), 39-43.

Musneckienė, E. (2020). Inclusive education in the arts: challenges, practices and experiences in Lithuania. Journal of the European teacher education network, 15, 18-29.

Phelps, E., Zimmerman, S., Warren, A.E.A., Jeličić, H., von Eye, A. ir Lerner, R.M. (2009). The structure and developmental course of positive youth development (PYD) in early adolescence: Implications for theory and practice.  Journal of Applied Developmental Psychology, 30(5), 571-584.

Phelps, R., Adams, R. ir Bessant, J. (2007). Life cycles of growing organizations: A review with implications for knowledge and learning. International Journal of Management Reviews, 9(1), 1-30.

Repšys, P. (2006). Dailės technikų studijų modulis. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius.

Rimanta V., (n.d) Trumpai apie forumo teatro metodą. Prieiga per internetą: https://www.etwinning.lt/uploads/Mokym%c5%b3%20med%c5%beiaga/A%20Boalio%20metodai/Forumo%20teatras%20neformalaus%20ugdymo%20usimimams-metodika.pdf

Rose, D.H. ir Strangman, N. (2007). Universal design for learning: Meeting the challenge of individual learning differences through a neurocognitive perspective. Universal access in the information society, 5(4), 381-391.

Rose, D.H., Meyer, A. ir Hitchcock, C. (2005). The universally designed classroom: Accessible curriculum and digital technologies. Harvard Education Press. 8 Story Street First Floor, Cambridge, MA 02138.

Schmid, K.L. ir Lopez, S.J. (2011). Positive pathways to adulthood: The role of hope in adolescents’ constructions of their futures. Advances in child development and behavior, 41, 69-88.

Snyder, F. J., Vuchinich, S., Acock, A., Washburn, I. J., & Flay, B. R. (2012). Improving elementary school quality through the use of a social‐emotional and character development program: A matched‐pair, cluster‐randomized, controlled trial in Hawaii. Journal of School Health, 82(1), 11-20.

Tomlinson, P. (1999). Conscious reflection and implicit learning in teacher preparation. Part II: Implications for a balanced approach. Oxford Review of Education, 25(4), 533-544.

Vasiljeva, L. (2014).  Mokinių turinčių nežymų intelekto sutrikimą, įtraukiojo ugdymo optimizavimo galimybės taikant dailės terapijos metodus. Magistro baigiamasis darbas, Lietuvos edukologijos universitetas.

Wood, K. D., Algozzine, B., & Avett, S. (1993). Promoting cooperative learning experiences for students with reading, writing, and learning disabilities. Reading & Writing Quarterly: Overcoming Learning Difficulties, 9(4), 269-376.

Papildomos literatūros sąrašas  

1. ĮVADAS

Šiame skyriuje yra pateikiami įtraukiojo ugdomojo meno pagrindai. Principai, kuriais remsimės, yra įvairių disciplinų. Pirmiausia, pozityvi jaunimo raida ((angl. positive youth development (PYD) apibūdina šios raidos psichologiją ir atkreipia dėmesį į pozityvų vystymąsi. Tai yra visi ištekliai ir požiūris, kuriais gali pasikliauti specialistai, pedagogai bei tėvai tam, kad palaikytų gerovę ir ateities kūrimą. Antrasis iš pagrindų kilo dėl edukacinės psichologijos ir universalaus dizaino mokymuisi (UDM) ir nurodo principus bei strategijas, kurias turėtume perimti, kad palaikytume mokymąsi ir visų dalyvavimą. Trečiasis, kaip parodė autoriai Lavickienė ir Matonytė, reiškia novatorišką patirtį, galinčią paremti bendravimą per menus. Nors terapija yra pagrindas, jis pateikia principus ir strategijas, kurias galima išversti ir panaudoti švietimo kontekste bei įtraukiojo ugdymo tikslams.  

2. POZITYVI JAUNIMO RAIDA

Nors terminas „PYD“ buvo vartojamas įvairiai ir skirtinguose kontekstuose, keli modeliai turi tam tikrų panašumų. Tradicinis požiūris į vystymąsi ir susiję tyrimai daugelį metų buvo orientuoti į problemas, su kuriomis vaikai ir jaunuoliai gali susidurti augdami, pavyzdžiui, mokymosi sunkumus, asocialų elgesį, emocinius sutrikimus. Susidomėjimas teigiamais ištekliais ir stiprybėmis atsirado visai neseniai. Ši perspektyva, žinoma kaip pozityvi jaunimo raida, pristato palankesnę ir priimtinesnę jaunų žmonių viziją (Damon, 2004) ir jų raidą. Nors ir pripažįstama, kad yra nepalankių padėčių ir vystymosi iššūkių, galinčių įvairiais būdais paveikti vystymąsi, ji priešinasi vystymosi proceso suvokimui, daugiausia tam, kad įveiktų trūkumus ir riziką.  

PYD yra stiprybėmis pagrįstas metodas, dėl kurio jaunimas tobulėja atpažindamas ir tobulindamas įgūdžius, kompetencijas ir interesus, kurie padėtų jam išnaudoti visą savo potencialą. PYD taip pat pabrėžia, kad pats jaunimas vaidina aktyvų vaidmenį savo raidoje. Žvelgiant iš PYD perspektyvos, sveikatos standartas nėra tik „be problemų“ ar ne tik kompetentingas, bet ir pabrėžia, kokiu mastu jaunas žmogus patiria optimalų vystymąsi.

Buvo sukurti keli PYD modeliai ir metodai. Čia aprašomas Lerner „5C“ ir „6C“ modelis. 

3. UNIVERSALUS DIZAINAS MOKYMUISI (UDM)

Remiantis neurologijos mokslų padaryta pažanga ir naujomis įžvalgomis apie mokymosi skirtumų prigimtį, Universalus Dizainas mokymuisi (UDM) yra mokymo programų, įskaitant mokymo tikslus, metodus, medžiagą ir vertinimus, kūrimo metodas, kuris yra pakankamai lankstus, kad prisitaikytų prie besimokančiojo skirtumų (Meyer & Rose, 1998, 2000, 2005; Rose & Meyer, 2002). Rose ir Meyer (2002) teigimu, UDM remiasi prielaida, kad „mokymosi kliūtys atsiranda sąveikaujant su mokymo programa, jos nėra būdingos tik besimokančiojo gebėjimui. Taigi, kai ugdymas nepasiseka, atsakomybę už adaptaciją turėtų prisiimti mokymo programa, o ne besimokantysis“ (p. 20).

Panašiai, kai mokymo programa yra sukurta taip, kad platus besimokančiųjų skaičius galėtų pasiekti mokymo programą ir tobulėti pagal programą: visi studentai, įskaitant tuos, kurie iš savęs neturi specialiųjų poreikių, turės naudos iš lankstesnės mokymosi aplinkos. UDM yra priemonė nustatyti ir pašalinti mokymo programos kliūtis, kuriant alternatyvas, atitinkančias daugelio studentų mokymosi poreikius. Tiksliau, UDM mokymo programai būdingas: 1. daugkartinis arba lankstus informacijos ir sąvokų atvaizdavimas („ką“ mokytis), 2. daugkartinės arba lanksčios išraiškos ir atlikimo galimybės („kaip“ mokytis) ir 3. daugkartiniai arba lankstūs būdai įtraukti besimokančiuosius į mokymo programą („kodėl" mokytis; Rose ir Meyer, 2002).

4. MOKOMOJI DAILĖS TERAPIJA

Pagrindinio ugdymo tikslo nukreipimas į vaiko asmenybės raidą reiškia ugdymo pobūdžio pasikeitimą: švietimas turi būti pakeistas iš asmens išsilavinimo į kultūrinį vystymąsi, pasaulio įvaizdį ir žmonių formavimąsi jame (Cahn, 2009). Kultūra sieja asmenybės socialinius ir genetinius bruožus, dėl kurių asmuo tampa civilizuotos visuomenės nariu. Švietimas suprantamas kaip kultūrinis reiškinys, kuris yra procesas, apibrėžiamas kaip kelias į save, kurio pasekmėje žmogus suvokia savo gyvenimo tikslą.

Menas kaip seniausio žmogaus kūrybinė, emocinė, jausmų ir sąvokų saviraiška reiškia suvokiamos ir nesuvokiamos žmogaus vidinės ir išorinės tikrovės atsiskleidimą. Šiuo atžvilgiu menas tampa tobula vieta psichoterapijos tikslams įgyvendinti. Nors gydomieji uždaviniai jai nėra svetimi, bet egzistuoja daug pavyzdžių, kai dailės terapija taikoma greičiau kaip psichinės harmonizacijos priemonė arba žmogaus ugdymui (švietime) kaip socialinių konfliktų sprendimo kelias ar kitais tikslais (Dapkute, 2003, p. 8).