1 DALIS: Teorinės žinios

Pasak Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnio, kiekvienas turime teisę į mokslą. Deklaracijoje teigiama, kad „švietimas orientuotas į visapusišką žmogaus asmenybės ugdymą ir pagarbos žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms stiprinimą. Jis skatina visų tautų, rasinių ar religinių grupių tarpusavio supratimą, toleranciją ir draugystę“. Sparčiai besivystančiame pasaulyje, kuriam būdinga globalizacija, įvairovė, įtraukties ir švietimo problematika tapo vienu iš pagrindinių mokslinių tyrimų, inovacijų ir praktikos centrų. Remiantis UNESCO pasaulio švietimo stebėsenos ataskaita, lygybė ir įtrauktis tapo 2030 m. darbotvarkės pagrindu. Tačiau vis dar vyrauja nevienodas išteklių paskirstymas, todėl šių tikslų pasiekimas iki šiol yra ribotas ir pasižymi iššūkiais. Kai kurie iš šių iššūkių kyla dėl bendrų nelygybės ypatybių, kurios apima negalią, etninę kilmę, kalbą, migraciją, priverstinį gyventojų perkėlimą, lytį ir religiją, bet vien jomis neapsiriboja. Kiti iššūkiai yra susiję su geografinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, skurdu, kurie išaugo dėl COVID-19 pandemijos.

Šiame skyriuje bus nagrinėjamas įtraukus švietimas – principas, kuriuo remiama ir palankiai vertinama visų besimokančių asmenų įvairovė (UNESCO, 2017). Daugiausia dėmesio bus skiriama keletui pagrindinių Europoje vyraujančių problemų, t. y. migracijai, skurdui, gabumams, ypatingiems poreikiams, negaliai bei COVID-19 pandemijai. Siekiant pristatyti ir spręsti kai kurias iš šių problemų, sąvokos „įtraukimas“ ir „teisingumas“ turi būti aiškiai apibrėžtos remiantis UNESCO įtraukties ir teisingumo švietimo srityje užtikrinimo vadovu (UNESCO, 2017):

Įtrauktis – procesas, padedantis įveikti kliūtis, ribojančias besimokančių asmenų buvimą, dalyvavimą ir pasiekimus. Teisingumas – teisingumo užtikrinimas, kai visų besimokančių asmenų švietimas laikomas vienodai svarbiu.