1 DALIS: Teorinės žinios

Pagrindinio ugdymo tikslo nukreipimas į vaiko asmenybės raidą reiškia ugdymo pobūdžio pasikeitimą: švietimas turi būti pakeistas iš asmens išsilavinimo į kultūrinį vystymąsi, pasaulio įvaizdį ir žmonių formavimąsi jame (Cahn, 2009). Kultūra sieja asmenybės socialinius ir genetinius bruožus, dėl kurių asmuo tampa civilizuotos visuomenės nariu. Švietimas suprantamas kaip kultūrinis reiškinys, kuris yra procesas, apibrėžiamas kaip kelias į save, kurio pasekmėje žmogus suvokia savo gyvenimo tikslą.

Menas kaip seniausio žmogaus kūrybinė, emocinė, jausmų ir sąvokų saviraiška reiškia suvokiamos ir nesuvokiamos žmogaus vidinės ir išorinės tikrovės atsiskleidimą. Šiuo atžvilgiu menas tampa tobula vieta psichoterapijos tikslams įgyvendinti. Nors gydomieji uždaviniai jai nėra svetimi, bet egzistuoja daug pavyzdžių, kai dailės terapija taikoma greičiau kaip psichinės harmonizacijos priemonė arba žmogaus ugdymui (švietime) kaip socialinių konfliktų sprendimo kelias ar kitais tikslais (Dapkute, 2003, p. 8).