3.1.1 Metodinė medžiaga
8. GEROSIOS PRAKTIKOS IŠ PADUJOS UNIVERSITETO (ITALIJA)
Italijoje pagal įstatymus mokyklos privalo parengti ugdymo planą (Piano dell’offerta Formativa), kuriame turi būti pasirenkamos papildomos meninės veiklos, kuriose tos mokyklos mokiniai galėtų dalyvauti popamokiniu metu. Vykdant projektą „Scuole aperte“ (Atviros mokyklos), kiekviena mokykla ar mokyklų tinklas gali pretenduoti į Švietimo ministerijos finansavimą meninei veiklai. Daugumoje Europos šalių menų mokytojai specialistai, net jei jie ir buvo rengiami kaip profesionalūs menininkai pagal nuoseklų mokytojų rengimo modelį, tam tikru metu taip pat būtina dalyvauti profesionalaus mokytojo apmokymuose. Tai reiškia, kad tam, kad būtų galima dėstyti bendrojo lavinimo valstybinėse mokyklose (ir ne tik popamokinėse klasėse, kuriose profesionalūs menininkai turi teisę dalyvauti kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Graikijoje, Italijoje, Suomijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje), profesionalūs menininkai taip pat būtinai turi baigti profesionalių mokytojų rengimo kursus.
Kai kurios šalys (Čekija, Prancūzija, Italija, Portugalija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė) turi įstatymų nustatytas rekomendacijas mokykloms ir kitoms organizacijoms, susijusias su popamokinės meninės veiklos teikimu. Italijoje menų mokytojams skirtoje tęstinės profesinės raidos veikloje daugiausia dėmesio skiriama teatrui ir ypač muzikai.
Italijos menas per šimtmečius paveikė keletą pagrindinių krypčių ir išugdė daugybę puikių menininkų – dailininkų, architektų ir skulptorių, todėl Italija užima svarbią vietą tarptautinėje meno scenoje. Visuomenei skirtos meno galerijos, muziejai ir parodos. Italijoje yra daugiausia UNESCO pasaulio paveldo objektų (58), o tai yra daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Visus šiuos objektus galima aplankyti per Muziejų naktį, kuri Italijoje vyksta nuo 2005 metų. Italijoje yra 4 Europos Kultūros sostinės: Florencija, Bolonija, Genuja ir Matera.
Italijos kultūros institutai (kurių Italijoje yra apie 100) yra įsipareigoję ne tik saugoti ir puoselėti istorinius dokumentus, bet ir saugoti ir skleisti tų dokumentų turinį, kitaip tariant, išsaugoti ir skleisti italų kultūrinę atmintį. Jie taip pat yra labai įsitraukę į naujoviškų mokymosi modelių supratimą ir plėtojimą, o ypač į tas galimybes, kurios atnaujina istorijos mokymą (tai turima omeny daugeliu prasmių: socialiniu, ekonominiu ir politiniu požiūriu).
Pasak statista.com, kultūros plėtros skatinimas yra dalis 12 pagrindinių Italijos Respublikos Konstitucijos principų. 1985 metais, siekdama paremti meno ir kultūros pramonę, Italijos vyriausybė įsteigė scenos menų fondą „Fondo Unico per lo Spettacolo“ (FUS). Kultūros ir kūrybinės produkcijos sistema suskirstyta į septynis sektorius: architektūra ir dizainas, komunikacija, muzika ir audiovizualinis sektorius, knygų, spaudos ir leidybos, vaizdo žaidimų ir programinės įrangos, muziejų ir panašių kultūros įstaigų bei scenos meno skyriai.
Santovito (2017) mini, kad kultūros ir kūrybinės industrijos Italijoje užima trečią vietą profesinės veiklos požiūriu po statybų sektoriaus ir maitinimo bei viešbučių pramonės. Dėl svarbaus intelektualinio indėlio kūrybinė industrija pasižymi didele žmogiškojo kapitalo koncentracija.
Per pastaruosius kelerius metus kai kurie projektai buvo puoselėjami įvairiuose Italijos regionuose, siekiant paremti augančias kūrybines industrijas. Tarp pavyzdžių paminėtini Incredibol!, Rome Provincia Creativa, Agenzia Campania Innovazione.
Remiantis Europos kultūros darbotvarke, vienas iš pagrindinių sėkmės elementų atrodo gebėjimas identifikuoti kai kuriuos bendruomenės atstovus, kurie gali nutiesti tiltą tarp bendruomenės ir institucijos, taip pat pagrindinę konkrečios institucijos auditoriją, dirbančią. kaip tarpininkai ir ambasadoriai.
Neseniai atliktame tyrime, kuriame buvo tiriami Italijos kultūros ir gerovės projekto duomenys, nustatyta, kad prieiga prie kultūros yra antras pagal svarbą psichologinės subjektyvios gerovės veiksnys po sveikatos problemų ir netgi pranoksta tokius veiksnius kaip profesija, amžius, pajamos ir išsilavinimas (Grossi ir kt., 2010 ir 2012 m. ).