3.1.1 Metodinė medžiaga

2. ĮVADAS

Yra visuotinai pripažinta, kad menai yra nepamainomas visapusiško išsilavinimo komponentas. Menų mokomieji dalykai yra privalomi kai kurių bendruomenių ir švietimo sistemų ugdymo procese. Tačiau, deja, yra gerai žinoma, kad tenka reikšti susirūpinimą dėl to, koks statusas ir kokia vertė yra suteikiami menų dalykams visose bendruomenėse. Šiame skyriuje aprašysime šiek tiek gerųjų praktikų, taikomų tokiose Europos šalyse kaip Lietuva, Turkija, Bulgarija, Italija, Ispanija, Rumunija (tai tos šalys, kurias atstovauja projektą Increa+ sudarantys ir sutartį pasirašę partneriai), ieškodami būdų, kaip menus ir menų kūrimą įtraukti į bendruomenės aplinką.

Menų lavinimas neapsiriboja formaliąja ugdymo aplinka. Jis visų pirma pasireiškia per neformaliąsias veiklas, laisvalaikio veiklas ir rekreaciją. Šios veiklos integruoja įvairias socialines grupes (tai ir mokyklos ne(be)lankantis jaunimas, neįgalieji, senjorai, kaliniai, etninė populiacija (turima omeny, jei ji tapusi tautine mažuma), sergantieji, imigrantai) bei papildo mokyklinį ugdymą priklausomai nuo to, kiek laiko konkreti Europos šalis gali skirti tokioms veikloms.

Menų lavinimas bendruomenės aplinkoje apibūdinamas kaip tiesioginis žmonių kontaktas su meno kūriniais ir priemonėmis (tai gali būti surengti koncertai ar parodos, knygų išleidimas, bibliotekų veikla, filmų peržiūra, apsilankymas muziejuose ir meno galerijose). Taip žmonės įtraukiami į meno praktikas (o menų galima mokytis tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų).

Ekspertų grupės ir UNESCO sukurtas Road Map for Arts Education (Menų ugdymo orientyras)  buvo pristatytas pirmojoje pasaulinėje menų konferencijoje (Lisabona, 2006). Šis dokumentas vėliau buvo peržiūrėtas ir atnaujintas. Jis skelbia, kad visuomenėje išskirtinį vaidmenį turi menų ugdymas. Taip sukuriamas visiems visuomenės nariams bendras suvokimo pagrindas. Yra keletas kliūčių, dėl kurių meno ugdymas gali nepasiekti užsibrėžtų tikslų. Visų pirma tai finansavimo stoka. Menų ugdymo orientyras taip pat pamini tokias kliūtis kaip sunkumus diegiant menų ugdymą šiuolaikinėse švietimo sistemose, sistemos dalyvių žinių ir suvokimo stoką bei, galiausiai, nepakankamą proceso dalyvių bendradarbiavimą.

Taggart, Whitby ir Sharp (2004) savo tyrime atskleidė, kad „ES šalyse narėse skatinamas kultūrinis švietimas tuo metu apėmė meninių gebėjimų, žinių ir suvokimo ugdymą, įsitraukimą į įvairias meno formas, išaugusį kultūrinį suvokimą bei tai, kad žmonės, besidalindami meninėmis patirtimis, taip pat tampa meno vartotojais ir įneša indėlį į meną. Meno ugdymas sustiprina kitus rezultatus, pavyzdžiui, padidina pasitikėjimą savimi, gebėjimą išreikšti save ir dirbti komandoje bei akcentuoja daugiakultūriškumą ir dalyvavimą kultūriniame gyvenime“. 

Sharp ir Le Métais (2000, p. 7) nustatė, kad daugeliui šalių būdingi tie patys įsitikinimai ir prioritetai menų, kūrybingumo ir kultūrinio lavinimo srityse. Laikomasi nuostatos, kad kūrybingumas yra svarbus ir kad turėtų būti skatinamas kūrybingumo augimas, nes kūrybingumas žmonėms padeda jaustis įtrauktiems į kolektyvą ir vertinamiems. Tuo pačiu žmonės jaučia, kad susiduria su tokiais pačiais iššūkiais. Todėl svarbu rasti būdą, kaip pakelti menų statusą ir prestižą ne tik visuomenėje, bet ir konkrečiai švietimo sistemoje. Visos bendruomenės turėtų rasti būdų, kaip padėti žmonėms suvokti menų vertę, kad meninės patirtys taptų svarbios, o žmonės galėtų rasti pakankamai laiko menams.

Aptardami strategijas, Sharp ir Le Métais (2000) pažymi, kad „reikia tyrinėti akivaizdžiai egzistuojančią prieštarą tarp paramos menams strategijų lygiu ir mokyklose menams priskiriamo žemo statuso, tyrinėti, kokie būtų įvairių meno ugdymo modelių rezultatai bei atrasti vertinimo metodus, kurie būtų praktiški, patikimi ir parankūs menams, kūrybingumui bei kultūriniam ugdymui“ (Sharp C., Le Métais J., 2000, p. 18).

Besikeičiantis visuomenės pobūdis reikalauja naujų prioritetų nustatymo. Daugelis Europos šalių akcentuoja pamatinių įgūdžių ugdymą ir stengiasi akcentuoti daugelį sričių, tarp kurių yra ir menai. 

Reikia, kad kiekviena bendruomenė savo narius skatintų tapti aktyviais dalinimosi kultūra bei pokyčių proceso dalyviais. Todėl šalys turi išnagrinėti veiksmų sekas, kad įtrauktų menus į savo piliečių kasdienį gyvenimą:

„Pakelti menų prestižą mokyklose, pasinaudoti teigiamu tėvų požiūriu į menines veiklas bei apibūdinti, kokia yra kūrybinių įgūdžių vertė ekonomikai bei asmenybės augimui“ (Sharp C., Le Métais J., 2000, p. 26).

Sutelkti paramą mokytojų teoriniam ir praktiniam ugdymui kad sustiprinti jų pasitikėjimą ugdymo per menus strategija.

Vykdant koordinuotas programas, įgalinti aukšto lygio partnerystę tarp menininkų, menų ugdymo įstaigų.

Rengti valstybinio lygio šventes ir konkursus, siekiant atskleisti, kad menų ugdymo veikla naudinga visai visuomenei.

Menų ir kultūrinio ugdymo Europoje tyrimas Arts and Cultural Education at School in Europe, kurį atliko Eurydice (EACEA, 2009) pateikia naują išsamią ir palyginimui pritaikytą informaciją apie menų ugdymo strategijas 30-yje Europos šalių. Įsitraukimo į menų veiklą švietimo sistemoje nauda yra gana panaši visose šalyse: beveik visi respondentai minėjo „meninius gebėjimus, žinias ir suvokimą“, „kompetentingą vertinimą“, „asmeninę raišką ir tapatybę“, „kultūrinę įvairovę“ ir „kūrybingumą“. Didelėje daugumoje šalių meninis ugdymas taip pat yra orientuotas į asmeninę ir emocinę raidą, nes juo skatinami socialiniai gebėjimai ir pasitenkinimas savimi, patiriant malonumą ir pasitenkinimą. 

Labai palanku tai, kad Europos šalyse iškyla daugybė iniciatyvų bei strategijų, kuriomis jų gyventojams sustiprinama prieiga prie kultūrinių renginių. Kultūros krepšelis ar kultūros pasas yra gana populiari priemonė mokinius įvesti į kultūros ir meno pasaulį. Šios priemonės diegimas atskirose Europos Sąjungos šalyse skiriasi.

Šiame skyriuje aprašysime keliolika menais paremtų gerųjų praktikų, kuriomis akcentuojamas įtraukusis ugdymas. Šias praktikas pateikė InCrea+ projekto partneriai iš Lietuvos, Ispanijos, Turkijos, Italijos, Rumunijos ir Bulgarijos. Šios 12 gerųjų praktikų (po dvi nuo kiekvieno partnerio) buvo atrinktos po stambaus masto kokybinio tyrimo kiekvienoje bendruomenėje, kurias atliko visi partneriai siekdami nustatyti, kokios situacijos yra palankiausios įtraukiąjam ugdymui. 

Šios gerosios praktikos pateikiamos lentelėje, kurią sudarė projekto Increa+ Europos šalių partneriai:

Kauno Juozo Grušo meno gimnazija ir Trakų rajono pedagoginė psichologinė tarnyba (Trakų PPT (Lietuva), 

Besime Özderici Ortaokulu (Turkija), 

Kultūrinio ir verslo potencialo pilietinėje visuomenėje fondas – CuBU Fondas (Bulgarija), 

Associació Meraki Projectes de València (Ispanija), 

Fundatia EuroEd (Rumunija), 

Università degli studi di Padova (Padujos universitetas, Italija).

Mūsų naudojama forma paremta švietimo ekspertų komandos patirtimi. Į ją įtraukta daugelis elementų, siekiant ją padaryti išsamesne bei suteikti galimybę atkartoti šias gerąsias praktikas arba stambesniu, arba smulkesniu mastu – taigi, ši forma nėra „galutinė ir nepajudinama“. Lentelėje įtraukiama ši informacija: 

Gerosios praktikos pavadinimas;

Tikslinė grupė;

Praktikos teikiama nauda tikslinei grupei; 

Poveikis bendruomenei ir socialinis poveikis (tikslai); 

Naudojamos medžiagos; 

Meninės priemonės; 

Kaip skatinamas įtraukumas; 

Kokie XXI amžiaus įgūdžiai ugdomi ir kaip to siekiama;

Kokios su įtraukumu susijusios problemos iškyla.

Šiame skyriuje aptariamos gerosios praktikos susiduria su daugeliu ribojančių faktorių – tokių, kaip kiekvienos šalies ir visuomenės kultūrinė įvairovė, kiekvieno konkrečią praktiką kūrusio eksperto skirtingas požiūrio taškas bei COVID-19 poveikis kiekvienai praktikai. 

Penktasis skyrius suteikia skaitytojui galimybę susipažinti su įvairiomis praktikomis, kurios įgyvendinamos skirtingose Europos šalyse. Taip gerosios praktikos skatina kultūrinę įvairovę bei skleidžia žinias apie kultūrinį paveldą ir, kas svarbiausia, sutelkia dėmesį į tokias menines veiklas, kurios puoselėja įtraukumą šiuolaikinėje visuomenėje.